IAM - Saison 5

Pradėkim nuo to, kad aš visada mėgau viso (ir kiekvieno nario atskirai) "IAM" kūrybą, taigi, kai sužinojau, kad pasirodė jų naujas albumas, labai apsidžiaugiau. Po keturių metų pertraukos senukai sugalvojo pradžiugint savo fanų būrį ir iškepė Saison 5….

Kai albumas pateko ir į mano rankas, pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį buvo viršelis, kuris stilistiškai buvo kitoks negu ankstesnieji… Na, bet tai tik viršelis, ir pagal jį apie turinį spręsti kvaila. Ir štai paspaudžiu play, pradeda groti pirmas iš 17 gabalų... Po valandos suprantu, kad išgirdau ne visai tai, ko tikėjausi… Ne, aišku, tai "IAM", bet... Kaip ir didelė dalis prancūziško hiphopo atstovų, jie pasuko madingo skambesio keliu…

Prancūzų hiphopo dinozaurai pasikeitė ir visų pirma pasikeitė muzikinė pusė (apie tekstus negaliu nieko pasakyti, nes prancūzų kalbos nemoku). Repavimo stilius pasidarė truputį agresyvesnis. Saison 5, mano manymu, gavosi su vardu (tikrai nemenku - "IAM"), bet be veido. "IAM‘ai" prarado savo autentiškumą, prarado tą svotišką skambesį iš “Planet de mars”, kuriuo jie savo laiku garsėjo, ir dėl kuriuo juos pamėgom. Iš 17 gabalų apie senus "IAM" primena vos venas – „Tu le sais pt1“, kuris persilieja į jau naujoviškai skambantį „Tu le sais pt2“, lyg dar kartą pabrėždamas pokyčius. Visa kita susilieja į vieną didelę muzikos ir rimų upę, kurioje kažką sužvejot ganėtinai sunku. Viskas skamba gan vienodai, ir kartais susidaro įspūdis, kad ši muzika tiktų kokio nors klubo playlistui. Ypatingų svečių Saison 5 nepastebėta (ko būtų galima tikėtis po Revoir un Printemps(2003)).    Apibendrinant pasakysiu, kad albumas nėra blogas, tačiau jis vertas dėmesio tų, kuriem labiau patinka mainsteaminis skambesys. O kas liečia mane - tai tikrai nebus vienas iš mano klausomiausių albumų...