Vardai kūrę Graffiti (IDIOT MAG)

Norėdami suprasti graffiti ir jo kovų pasaulį, turime atsigręžti atgal į istoriją ir įsivaizduoti, kas varė jaunus niujorkiečius 70-aisiais pradėti asmeninius žygius kovoje į pripažinimą.

Turime pripažinti idėją, kad graffiti gimsta ne iš siekio kurti meną, bet dėl jaunąją kartą apnikusių obsesijų – ji patiria globalizacijos pasekmes ir jaučia poreikį iškilti. Miestuose yra tiek turtingų, tiek skurdžių rajonų, tie rajonai kovoja – vieniems lemta nuskęsti, kad kiti iškiltų. Kita vertus, nepaneigsim, kad graffiti tapo menu. Vieniems metodams senėjant, išbandomi nauji stiliai bei įrankiai, kurie sugeba užsitarnauti teisėtą poziciją tarp jau esančių judėjimo dalimi. Mažumos menas – galime pavadinti taip. Graffiti yra aiškiausia, jei ne vienintelė, poreikio būti žinomu išraiška. Minėtaisiais 70-aisiais Manhatanas tampa judėjimo, leidžiančio išsiskleisti geto vaikių obsesijoms, lopšiu. Judėjimas pavadinamas hiphopu, o graffiti – vienu iš keturių „šventų“ jo elementų kartu su repo muzika, diskžokėjais (turntablism) ir breikdansu. Sprendimas pririšti graffiti prie muzikinės patirties – drąsus ir dažnai kvestionuojamas kitų ketveriukės judėjimo narių. 1971 m. atsiranda TAKI 183 – „Manhatano paauglys, rašantis savo vardą ir gatvės numerį visur, kur tik eina“ (New York Times, 1971). Jis – ne menininkas, bet pirmasis all city vaikis Niujorke, atkreipęs į save dėmesį paskleisdamas savo slapyvardį judėti po visą miestą ant ledų furgonėlių iškabų ar metropolitenų transporto. Jo stilius gerokai šiurkštus, o paliktos žymės kaip vėliavos užkariautoje teritorijoje – per daug neteikiant dėmesio detalėms ir „nenulaižant“. TAKI įžengia su nauja savi-propagandos idėja, tačiau jis dar ne menininkas. Paklaustas apie savo žygių priežastis, jis sako: „Aš tiesiog dariau tai visur, kur ėjau. Tai kažkas, ką turiu padaryti. Tai daroma ne dėl merginų: regis, joms nerūpi. Tai daroma dėl savęs. Tai daroma ne tam, kad būtum išrinktas prezidentu.“

Aš tiesiog dariau tai visur, kur ėjau. Tai kažkas, ką turiu padaryti. Tai daroma ne dėl merginų: regis, joms nerūpi. Tai daroma dėl savęs. TAKI 183

Nuo to laiko 10-čiai metų Niujorkas tampa naujo judėjimo mūšio lauku. Kol gangsteriai gatvėse bando pelnyti pagarbą demonstruodami turtą, kumščiuodamiesi, šaudydamiesi ir net pasimirdami, hiphopo kultūra mokosi pilkuose, purvinuose skersgatviuose, kuriuose atsiranda ir pirmieji konkursus rengiantys klubai. Sausakimšuose renginiuose naktį Disk Jockey ar Master Ceremony diktuoja ritmą aikštelėj besivaržantiems bibojams (b-boy). DONDI buvo pirmasis piešėjas, supratęs poreikį dirbti dviem lygiais: pirmiausia, techniniu ir save referuojančiu, antra, meniniu ir konstruktyviu. Tokiu būdu šalia paslaptingų laukine maniera atliktų darbų, skirtų hiphopo pasauliui ir sau, jis imasi tobulinti braižą, kuris vėliau bus pavadintas Brooklyn style su jam būdingomis storomis spalvingomis kiekvienam suprantamomis raidėmis. Donald formaliai sukirto rankomis su modernaus meno pasauliu ir toliau siekė žinomumo. Pasinaudojęs tuo pačiu DONDI slapyvardžiu jis netgi išpiešė savo namo stogą žinodamas, kad rizikuoja, ir taip akivaizdžiai išreikšdamas atpažįstamumo poreikį. Taigi labiausiai ieškoma Manhatano pantera 1977-aisiais kartu su HARD ir HULK įkuria CIA (Crazy Inside Artist). Prie meistriškojo DONDI projekto jungiasi piešėjai: daugiau nei 30 kūrėjų komanda dirba su skirtingomis iniciatyvomis, prasideda dialogas tarp graffiti, meno ir visuomenės. [gallery ids="6271,6270,6269"] Garsiausias Graffiti King darbas vadinasi Children of the Graves, sukurtas 1978-1980 m. Jį sudaro trys dalys – whole car – kuriose matyti DONDI braižo evoliucija. Trijų dalių kompoziciją įamžina Donald draugė, New York Post foto žurnalistė Martha Cooper, kurios dėka į meno istoriją įrašomas Donald White vardas ir graffiti judėjimas

Naktis, kurią praleidau New Lots Yards 1980-aisiais žiūrėdama, kaip Dondi nuo viršaus iki apačios išpiešia trečią whole car darbą, buvo vienas ryškiausių mano patirtų momentų fotografuojant graffiti. Martha Copper

Šis triptikas tapo piešėjo tikslų revoliucija. WHITE nebesiekia demonstruoti technikos ar stiliaus meistriškumo savo šutvei ar rajonui; dabar tai – sukurti „galutinį produktą“ susikoncentruojant į temą, kartojant darbą keletą kartų, tobulinant bei ieškant geriausios išraiškos formos. Tai tampa kova tarp menininko praeities ir dabarties. Laimėti turi dabartis, nes šis menas – laikinas, jis išbūna ant sienos ribotą laiką, kol jis reikalingas – nauji darbai yra gimstančios naujos idėjos ir kylantys nauji pakvaišę menininkai. Tekstas Enrico Garde Vertė Elinga Noreikaitė Daugiau rasite Idiot Mag žurnale arba http://lt.idiotmag.com/