Nimfix - Žmonėms (Prod. Rob Remix) [Žodžiai, Tekstas, Lyrics]

Atsimink, tu - amžina ugnis, tai kam prieš altorių nuleidi akis? Jis didelis tam, kad tu jaustumeis mažas, saulės spindulius ten smaugia išmargintas vitražas. Palauk, ką ten šneki apie meilę, kiek jos lieka, kai brendį pili į gerklę? Akys vėl traukia į didžiausią lentyną, jei brendis per stipru, gali gerti vyną. Taip ir slankioja visi paniurę, ligoti, suka galvą, kaip lažą žydui atiduoti. Nepamiršk padėkot, kad leido švęst Kalėdas, gal per jas pradings visos bėdos? Nebėra gėdos, ką šnekėt apie garbę. Džiaukis, duche, kad nemuša darbe. Eisi pakelta galva kada? Jeigu tylėsi - turbūt niekada. Tu čia atėjai, kad augtum ir augintum, mirtį sutikęs spjautum į ją ir vėl atgimtum. Ak, pamiršau, tu evoliucionavai iš beždžionės, beždžionės tik Delfi ir žurnale Žmonės. Dėl to kalti ne angelai ir ne demonai, o tik proteliai nebeatsparūs chemijai. Juk nebereikia mąstyt, viskas mechanizuota, belieka paspaust knopkę, tai kam naudot protą? Ir tu tai vadini pasirinkimo laisve, ta laisvė tave grandinėm sukaustė. Taip nebepastebi, kaip viskas tampa norma, tave gyvent moko kažkieno sugalvota dogma. Netiki manim, nes mokslas dar nenustatė, eik, stok į eilę, miki, Lidl'ą naują pastatė. Būsi sotus, dar pinigėlių sutaupysi, žmonaus papus įdėsi ir į Ibizą nuvyksi. Ten lauks gyvenimas išsvajotas kaip rojus, jausies Wallstreet'o vilkas - superherojus. Va taip mikiukus ant papų pagauna, susimąstyk, ar iš to tavo siela turi naudą.

Neškit žodį per jūras, žuvėdros, kad tiesa išaugtų ir paspringtų žmogėdros. Kad žmoniškumas augtų, tiesa žemėj subrandinta - melą pasmaugtų

Tave smaugs, kol galų gale palūši, minėk Sausio 13-ą, švęsk Žalgirio mūšį. Gynė vyrai tėvynę vytautų parduotą, vardan kilnių idealų ir laisvę išsvajotą. Atsakyk, kodėl žmonės turi skerst žmones? Ar ne tam, kad patenkint šizofrenikų svajones? Juk galvas deda drąsiausi, stipriausi vyrai, ir jų vaikų neguodžia, kad jų tėvai didvyriai. Pasiūna vėliavas, sukuria himnus, apspjaudo vieni kitus ir rėkia, kokie mes kilnūs. Sušukime visi: geltona, žalia, raudona, taip rengdavo klounus, kai jie eidavo linksmint poną. Esi kvailys, jei manai, kad Lietuva laisva. Tave maitina bankas ir sekretorė nupista. Situacija prasta, ir kaip aš taip drįstu? Pataisyk mane, žmogiuk, jeigu kažkur klystu. Pasaulis tavo, jį kuri rankom savo. Vandenį semk pats, ne pilkis iš krano. Jau nebežinai, kaip galima taip? Per plastmasinę bonkę protą lengviau dabaigt. Pasaulis tavo, ne Maximos ir ne banko - žmogaus, kur eina neatsukęs kito žando. To, kur rytą saulę palydi akim, atjaučia tai, kas gyva, neužčipuota širdim.